Žolinės – tai žalumos vešėjimo ir derliaus brandumo šventė, minima nuo senų senovės.
Žolinės šventė siejama ir su pagoniška, ir su krikščioniška tradicija. Tai viena iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios su Švč. Mergele Marija susijusių švenčių – Švč. Mergelės ėmimo į dangų iškilmė.
Šiais laikais ji ne aktyviai švenčiama, tad stengiamės prikelti Žolinės šventę naujam gyvenimui ir linksmai atšvęsti ją su vaikais.
Nuo senovės į Žolinės puokštę skindavo kuo daugiau ir kuo įvairesnių augalų. Vaikai eksperimentavo– į puokštę įdėjo ne tik lauko gėles bet ir daržo gėrybes: morkų lapus, svogūnų laiškus. Senovėje Žolinės puokštės būdavo sudžiovinamos ir pagarbiai laikomos namuose. Jos naudotos užėjus perkūnui, žmogui ar gyvūnui susirgus, gelbėdavo nuo maro, bado, gaisro ar kitų negandų.
Vaikai iš įvairių lauko gėlių pynė vainikus, iš augalų ir gėlių kūrė piešinius, ryšulėliais surištus augalėlius kabino pavėsinėse.
Vaikai dainavo ir šoko lietuvių laiudies žaidimus. Susipažino su augalais bei lauko gėlytėmis, iš kurių pynė sau vainikus.Liaudies išmintis sako: „Kas per Žolines nesueina krūvon, tie bus biedni”. Tad ši laisva diena – puiki proga aplankyti gimines, senelius, pasikalbėti apie jų vaikystę, žaidimus, kartu smagiai pasibūti. Dar lietuvių liaudis sako: „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja.“
Pasikalbėjome su vaikais apie laiko tėkmę, apie skirtumus tarp vasaros ir rudens, apie dienos ilgumą.
Žolinė – pats metas suskubti prisirinkti vaistažolių, nes būtent iki tada augalai žydi intensyviausiai. Galbūt rasite čiobrelių, ramunėlių, medetkų, aviečių uogų ir stiebų? Jei žiemą vaikai sirgs, galbūt noriau gers arbatą iš žolelių, kuriuos patys surinko?
Šventės akimirkos
